2016 m. kovo 17 d., ketvirtadienis

2016/ 21

Pasikultūrinti ir nueiti į, pavyzdžiui, spektaklį yra smagu. Ypač nemokamai, taprasme, ne už savo pinigus. Ypač tada, kai pinigų neturiu. Penki ar keturi centai piniginėje nesiskaito. Nesiskaito skaičiai ir banko kortelėje. Ypač kai tie skaičiai su minusu priekyje. Skamba neskaniai? Galiu pasakyt, kad tai tikrai ne blogiausia stadija. Kiek pamenu yra buvę ir blogiau. Beabejo, visuomet yra geriau, kai būna geriau, tačiau pakapsčius atmintį, bent jau pastaruosius keliolika mėnesių, "blogai" žodis linksniuojamas buvo kokius 70% daugiau nei "gerai". Aš manau, kad tai papraščiausiai žodžio "suaugęs" sąvokos dalis. Visi garbinam praeitį - vieni sovietmetį, treti '90-uosius ar "prie brazausko", mano atveju, man smagu prisiminti paauglystę, o gal tiesiog neatsakomybę. Bet kuo toliau, tuo labiau suprantu, jog tiesiog ištempiam, iškraipom ir idealizuojam prisiminimus, nes beveik kiekvienas laikotarpis turi savo + ir -. Kiekvienas laikmetis, epocha ar amžius turi savo anomalijų ir iškrypimų. Papraščiausiai skiriasi aplinkybės, kurias mėgstam arba, kurias kaltinam. Taip ir aš, šiuo metu net negaliu apversti liežuvio ir pavadinti savęs suaugusios, tačiau pagal vykstančius procesus, suvokiu, jog dėja, aš jau čia. Ir tie tikrųjų suaugusiųjų žodžiai " viskas bus tik dar sunkiau", tikrai neleidžia nusiraminti. Iškart užbėgsiu įvykiam už akių ir pasakysiu, jog ne finansinis nestabilumas, atsakomybių ir pareigybių šusnis yra sudėtingiausia ir neduoda ramybės. O dievulėli, ne. Sunkiausia darosi suvokt, kad laikas eina nežmonišku tempu (aš vis dar užstrigusi ties devynioliktaisiais savo metais; geri penki metai man jau nebe tiek), o aš vis dar nesuprantu, kodėl ir kokiam tikslui esu čia. Kodėl aš būtent čia, o ne kitur. Ką ir kodėl man reikia daryt. O svarbiausia - ką aš noriu daryti. Jau kuris laikas puikiai suprantu, kad noriu ir galiu yra du, visiškai skirtingi reiškiniai. Visą pasimetimo situaciją užaštrina aplinkiniai žmonės, kurie jau raško savo sekmės vaisius (beabejo, kiekvieno vaisiai yra skirtingi, turiu omenyje, kas kokių vaisių norėjo - vieni šaibų, kiti pripažinimo, treti - tiesiog daryti tai ką nori, ir pajausti, jog jie dar papildomai "are good at it"). Pakolkas esu įdomiausiame savo pačios sukurtame prisiminime - 5 metų, Lazdynų mikrorajone, prie parodų rūmų stebinti skruzdžių lizdą, na tą jų sukurtą pilį, kuri savyje talpina mažų mažiausiai vieną skruzdžių "visatėlę", ir negalėdama suvokt, kaip tos skruzdės pačios nesupranta, jog ta jų smėlio pilis, pastatyta kažkur atokiai prie miškelio, nėra vienas vienintelis dalykas, jog pasaulis yra keleta miligazilimegaliardonų didesnis, ir jame vyksta visokiausi dalykai, juokiuosi ir kartu stebiuosi, kokios tos skruzdės kvailos, ir kam jos tik į tą vieną vietą, tempia visokiausius dalykus, ir nė nebando eit eksplorinti pasaulio. Na bent jau iki Karoliniškių. Tai va, esu būtent tame prisiminime, tik dabar, aš esu ta skruzdė, ir matau, kaip aš aka visi kiti tiesioginiai ir netiesioginiai žmonės, juokiasi ir nesupranta, kodėl ji vis dar toje savo smėlio pilyje. Nes juk ja gyvenimas neapsiriboja.

2016 m. kovo 12 d., šeštadienis

2016/ 20

atrodytų taip idiliška - kiekvienas turime savo gyvenimą, kol gyvenam kartu - viename kambaryje skirtinga muzika, kardinaliai skirtingai naudojamas kompiuteris,vystomos skirtingos pokalbių temos. Galim sėdėti kartu ir gyventi atskirai. "Be tavęs aš gyventi galiu, bet su tavim man dar geriau!" - atrodytų auksiniai žodžiai ir mūsų sukurtas pasaulėlis kaip nulipęs iš santykių psichologijos vadovėlių - viskas kur ir būtent kiek reikia, neužgožiant savęs pačio. Tik kažkodėl pirmą kartą supratau, kad kol klausausi cinematic orchestra ir galvoju apie gyvenimo prasmę, kitoj kambario pusėj išeinantys šovinių ir sprogimų garsai niekada neiškels tokių pačių egzistencinių klausimų. Ir kaltinu čia ne laisvalaikio priemones, taip pat nebandau šlovint muzikos grupės, kuri neva būtų tokia gera, kad priverstų gvildenti vidines problemas kaip riešutus. Supratau, kad būnant net taip arti, kad net liečiasi nugara su plaučiais, įmanoma būti taip toli vienas nuo kito. Neturėt nieko bendro nepažįstant kito žmogaus atrodo kaip iššūkis, nes yra įžiebta žiežirba,atrodo, kad besimokant vienas apie kitą, išmoksti ir taip pamilsti panašius dalykus. Pažįstant žmogų itin ilgai,jau pradedi suprasti, jog jei kitas nenorėjo išmokti per tokį laiką, turbūt tikrai nenorės mokytis ir dabar. Idealus variantas - priimti skirtumus ir su jais susigyventi.Tikrai. Ir tai įmanoma, drąsiai. Kartais net vėl išlenda azartas, kuomet regis, gal kažkuo susidomėsi arba sudominsi ir taip amžiams užgims naujas jungiantysis elementas. Kartais, o gal, jei jau nemeluojant, dangstaisi "skirtumai traukia" kliše. Kaip romantiška, ar ne? Bet bendrumas ir bent vienas "vienis" yra būtinas, gyvybiškai, nes kai aistra gęsta, gyvybę gali palaikyti tik jis. Na arba vienas tikslas (bet juk laimingi tai nori būt visi). Vis dar bandau patikėt savo pačios pasakytais žodžiais, jog "dienos gale svarbiausia turėti vietą kur paiilsint savo kojas ir žmogaus petį, ant kurio galėtum nusverti savo pavargusią galvą".

2016 m. kovo 2 d., trečiadienis

2016/ 19

Kiekvieno žmogaus gyvenimas susideda iš įvairių filmų žanrų (beabejo, aiškiau nei aišku - filmai ir gimsta iš gyvenimo bei patirčių ar knygų, čia net nėra klausimo "višta ar kiaušinis"). Tiesiog pastebėjimas, jog praktiškai kiekvienas homo sapiens yra praėjęs pro romantinės komedijos, dramos, veiksmo ar siaubo filmo stadijas. Siaubo filmų projekcijas, gal sakyčiau, ne tiesiogiai. Yra ir tokių, kuriems tenka patirti tiesiogines fizines kančias, gal net apsėdimus arba kažkas tiesiog sudalyvauja "Ekstrasensų mūšiuose", ką ištiesų, galėčiau turbūt jau priskirti fantastikos sričiai. Tačiau ištiesų, mano požiūriu, tie siaubo elementai gyvenime išryškėja ar užsifiksuoja tik mums patiems absorbavus įvykius ir juos išnagrinėjus per emocinę savo prizmę bei psichinio stabilumo nebuvimą, nutikimai ir išgyvenimai nusėda į kartotekos dėžutę su lapeliu, priklijuotu lipnia juostele, pavadinimu "siaubas, norėčiau tai ištrinti". O tai viskas, nuo a iki z, nuo gėdos jausmo iki mirties ar neištikimybės. Kad ir kaip klasifikuojant ,atrodytų, daugiau įvykių galima būtų papraščiausiai priskirti dramos žanrui, tačiau ištikrųjų viskas priklauso nuo išgyvenusiojo požiūrio taško. O tas taškas dažniausiai ir būna susijęs su mažiau, daugiau super neigiamomis emocijomis. Galbūt būtent dėl to, mėgstanti viską hiperbolizuoti, o kalbėdama apie viską, tai gal greičiau tai, kas bloga, pusę savo gyvenimo galėčiau priskirti būtent siaubo filmų žanrui. Nu gerai, siaubo drama?( Taip, jau pasakiau apie pomėgį perdėtai išpūsti faktus). Manau galbūt labiausiai tiktų siaubo filmas su neįdomaus, tarp 15-16val. rodomo bereikšmio serialo elementais. Realiai išnagrinėjus, arba visiški down'sai arba važiavimas tolygiai. Ir tiek mažai up'sų. Mano rollercoasteris būtų super keistas ir normaliai nefukncionuotų. Nors pradėjus braižyt projekcijas galvoj, supratau, kad veiksmo, nors ir krentant žemyn vistiek būtą. Žodžiu, kaip pažiūrėsi. Gal dėl viso to, labiau mėgstu romantinius arba bent jau komedijos žanro filmus, nes dramos ir siaubo elementų, gyvenime ir taip per daug.

2015 m. lapkričio 9 d., pirmadienis

2015/ 18

Kodėl žmogus yra: a)toks sunkus sutvėrimas b)toks kvailas sutvėrimas c)toks naivus sutvėrimas? Čia nėra teisingo atsakymo, čia yra visi teisingi klausimai į kuriuos atsakymo gaut neįmanoma. Pati turėdama praktikos būnant žmogumi, galiu drąsiai pasakyt, kad visi epitetai yra nenuginčijamai teisūs. Jų yra dar daugiau, tiek gražių ,tiek nelabai, bet kodėl žmogus elgiasi teisingai galima nuspėti, tačiau tik ne atvirkščiai. Iš klaidų nesimokome, savęs nemylime, o ir nuvokūs nelabai esame. Be abejonės, yra išimčių, bet kaip ir sakiau, pati būdama žmogumi, galiu pasakyti, kad aš ta taisyklė: jeigu nusvilti, tai kokius šešis, septynis kartus iš eilės; jeigu suklysti, tai tik daug ir masyviai, ir jokiu būdu nereaguojant į savo paties siunčiamus "negalima" signalus (maždaug, visiem negalima, bet avdrug man galima, ir man bus visiškai kitaip?); jeigu kenkti tai iki galo, pilti tiek fiziškai, tiek emociškai šūdą sau į vidų. Beprotiškai įdomus reiškinys. Beprotiškai erzinantis. Kaltinkim viską, (tik ne save), kas buvo iki šios minutės, kai supratom, kad elgiamės katastrofiškai ir prisiekim mušdami į krutinę, jog nuo rytojaus viskas bus tik mūsų rankose. Ai beje, štai jum ir dar vienas klausimas, kodėl žmogus yra toks melagis?

2015 m. lapkričio 4 d., trečiadienis

2015/ 17

Gyvenime paprastai vadovaujuosi puikiu šūkiu "Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad tau padarytų", ar kažkaip panašiai. Biblija, krikščionybė ar tikėjimas čia nieko dėti. Tiesiog man šitas pasakymas atrodo sąžiningiausias ir protingiausias ir realiai priklausantis tik nuo pačio žmogaus, t.y. tavęs pačio. Visi, mano galva, standartiniai " neperšokęs griovio, nesakyk op", ir "devynis kartus pamatuok, dešimtą kirpk" skamba ne tik juokingai, bet ir nepritaikomai. Arba aš tiesiog per daug vizualizuoju šitas mintis ir papraščiausi "įsitikink prieš darant kažką" arba "kol dar nepadarei, nesigirk" manęs gyvenime taip nesujaudina ir taip šventai nepatikiu, kaip pradžioje minėtuoju pasakymu. Aišku, būna slystu ir įvyksta tokių kataklizmų, jog ne tik kitam pridarau bedarydama, bet ir sau priviriu košės. Bet esmė slypi ne klaidose, tiesiog - dažnai kontempliuoju galvoje: o jeigu kažką padarai, ko nenorėtum, kad tau padarytų, bet nu pozna, padarei, tai reiškia, jog automatiškai - nori/nenori leidi tą pati daryti ir kitam žmogui? Ir nebūtinai su tavim, nu kad ir in general? Praktiškai prieš užmiegant tai ir tęsisuka mintyse, ir taip norisi surast atsakymą. Bandau sau kažkaip ir vaikiškai sudėlioti: jeigu tu darai, nors žinai, kad yra negerai, bet kartu žinai, kad negerai yra tik abstrakčiai ir iš esmės niekas nuo to nenukenčia, bet jei žinotum, kad kažkas kitas taip daro, pasijustum nesmagiai ir nelaimingai, ir gal net supyktum, ar tai turi sustabdyti nuo darymo? Ar čia įsivyrauja "niekas nežino, kad darai, tai kol darai tyliai, daryk, o tavo sąžinė pati atplaks tave, kada ateis išganymo metas?". Ar šiais laikas toks dalykas kaip sąžinė iš vis tapo nebemadingu?

2015 m. liepos 28 d., antradienis

2015/16

I admit, I was afraid to love. Not just love, but to love her. For she was a stunning mystery. She carried things deep inside her that no one has yet to understand, and I, I was afraid to fail, like the others. She was the ocean and I was just a boy who loved the waves but was completely terrified to swim.” Christopher Poindexter

2015 m. liepos 25 d., šeštadienis

2015/15

Ji netikėjo horoskopais, kartu su kitais iš jų juokėsi. Aš žinau, pati man sakė, pati girdėjau. Bet dabar, pamačiusi, kad gyvenime nebėra jokių taisyklių ar nustatytų kanonų, pagal kuriuos galėtų elgtis, kad viskas jau sulaužyta ir taip daryti yra daugiau nei normalu, ji griebėsi paskutinio šiaudo - pradėjo tikėti, jog jos gyvenimas ir tesisuka pagal kažkokios moters (o gal vyro), parašyto metų rašinėlio. "Gal atsakomybės ar drąsos trūkumas?", pagalvojau, "visus savo veiksmus papraščiausiai teisinti tuo, tuo ką kažkas paskubom už pinigus sugalvojo". Ji dar sakė, kad pradėjo tikėt, kad gal ji ta vienintelė iš tūkstančių ar milijonų, kuriai paėmė ir tiesiog sudeliojo gyvenimo scenarijų, juk kartais būna, kad tie horoskopai pataiko. Bet aš papraščiausiai manau, kad ji neturi drąsos keisti ir keistis, imtis iniciatyvos arba tiesiog pagaliau suvokti, kad kas jau kas, bet ne kiti, o tuo labiau ne horoskopai yra atsakingi už jos gyvenimą. Gali lyti, o gali ir šviesti saulė, šiandien jums seksis loterijose, o rytoj santykiai su antra puse, gali pašlyti. Juk tai vyksta visiem, kasdien, visada. Tu pataikai arba ne. Aš viduje labai daugiau juokiausi iš jos, realiai truputį nemėgau ir nesąmoningai nurašiau, bet į akis kartoju, gal tu ir teisi. Gal taip lengviau ir papraščiau? Jei pasakė, jog susitaikysi su esama situacija, tai imi ir klausai, ir susitaikai - paprasta. Sakė, jog pyksies, tai pasipyksti, bet supranti, kad čia ne tu, čia taip sakė, kad bus ir čia normalu. "Taip žinau,viskas taip juokingai liūdna, žemiau jūros lygio, pradinėje vaikiškumo skalėje, bet kai nebeturi kelrodės žvaigždės, o pojūčiai ir sugalvotas planas bei aplinkybės paveda, pradedi tikėti viskuo. Betkuo. Neveltui visi turi savo dievus, dievybes, stabelį ar bent kažką, kuo tiki" - ji man kartojo. Pagalvojau, kad teisybės yra ir tendecijos tokios, jog viskas tikrai vyksta lyg pagal scenarijų - tik kitiems, ne man, ne jai. O mes tiesiog atsikratom atsakomybės už įvykius ir veiksmus (ar neveiksmus?), susitaikom ir lyg ir neturim teisės kištis į "horoskopą". Aš jos taip nemėgstų,ištikrųjų visad nemėgau, ji tai žino. Labiausiai už tai, kad leidžia atsirasti tokioms mintims bei pasiteisinimams galvoje ir pastoviai sujaukia protą. Bet aš negaliu nuo jos pabėgt. Ji nuo manęs irgi. Kartu miegam, kartu šukuojamės plaukus, rengiamės taip pat, valgom geriam tą patį. Žmonės bendrauja irgi kartu, vienu metu su abiem. Aš ją pamatau tik veidrodyje, ir tai, kartais neatpažįstų. Taip ir gyvenam kartu pagal horoskopus.